Stambulo pamokėlės

Stambulas – tai riboženklis, kur Europa susitinka su Azija, o islamiška kultūra su krikščioniška. Penkių dienų žiemos pabaigoje viešnagė miesto centre – šiek tiek per mažai, kad pasiektų giliausias šio skirtumo šaknis, bet visiškai pakankama neužmirštamiems potyriams ir naudingoms pamokėlėms.

 

Švaros kontrastas

Musulmonų tikėjimas neatskiriamas nuo švaros, bent jau galūnių. Keista, kad krikščioniškose bažnyčiose tiek mažai beliko vandens elemento – jis tik šlakstomas, kaip per sausrą, o ir naudojamas ne tekantis, o stovintis.

O Islamo pasekėjai, gyvenantys karščio ir vandens trūkumo zonose, prieš įeidami į mošė, sėdasi ant ilgų akmeninių suolų ir, nusiavę batus, tekančiu vandeniu mazgojasi kojas, rankas, veidą, persibraukia net plaukus. Tada susikiša batus į maišelį ir kojinėti eina melstis. 
Jei tas įpratimas galioja ir namams, musulmonų moterims niekada nereikia burbėti, kad vėl kažkas nešvariais batais pripėdavo grindis.

Ši maldos namų švaros svarba ypač keista kontrastingame šiukšlinų ir tvaiko sklidiname gatvių fone. Eiti pasimelsti – tai atsigauti nuo didmiesčio netvarkos jaukioje, kilimais slopinančioje triukšmą ramybės salelėje?

Dainininkai

Visi turkai gimsta arba talentingi gerų plaučių dainininkai, arba aistringi klausytojai. Septynias dienas per savaitę nuo saulėtekio iki saulėlydžio iš minaretų bokštų sklinda giesmės-dainos, nežinančiai kalbos ausiai girdimos kaip ahahajaijaaajaijaaaaaaaaaaa.  Krikščioniai nėra tokie gerklingi ir todėl naudoja kitas technologijas – vietoj balso per garsiakalbį į pamaldas kviečia varpai.

Abeji  - ir musulmonų, ir krikščionių maldos namai - labai praktiški orientavimuisi laike. Visgi krikščioniškame pasaulyje laikas skelbiamas detaliau – kas ketvirtį valandos, o ne kas kelios valandos. Turbūt todėl krikščioniai vis skuba, lekia, nespėja. O islamo išpažinėjai – ramūs, besirūpinantys tik gyvenimo esme – prekyba.

Triukai

Stambule triukai – neišvengiama kasdienybės dalis. Ne veltui net marketingo ekspertai čia atvažiuoja semtis verslo paslapčių. Mes irgi išmokome keletą naudingų pamokėlių.

Populiarus maitinimosi įstaigėlių triukas – siūlyti miksą, t.y. 4-5 pagrindinių patiekalų po trupučiuką. Nežinai nei ką gausi, nei kiek sumokėsi. Pačią pirmą dieną, išbadėję ir desperatiškai užėję į pirmą pasitaikiusią užeigą, naiviai nusprendėm, kad siūlomas miksas negali kainuoti daugiau nei pats brangiausias patiekalas, o pasirodo gali – ir net dvigubai. Bet, reikia pripažinti, kad buvo skanu ir įvairu.

Gatvelės siauros, o iš abiejų pusių arba parduotuvėlės, arba užeigėlės.  Atakuoja abeji: užeikit parodysiu labai gerų prekių už labai gerą kainą arba užeikit pavalgyti. Nenorit? Tada užeikit išgerti arbatos ir užsinorėsit.

Visur galioja pagrindinė taisyklė – jei nepasakei mažiausiai du kartus, kad nenori, vadinasi nori. Galioja ji ir pasiūlymams tuoktis, kurie ypač noriai dalinami vakarais prie Galata tilto. Kol Ž nesėkmingai futbolinosi nuo kas penki metrai naujo patrauklaus vakarienės pasiūlymo, su papliaukšėjimais per petį ir draugystės nuolaidų pažadais, mane atakavo kitokiais – nepadoresniais – pasiūlymais, gausiai naudojant raktažodžius įvairiomis kalbomis, kaip „svajonių moteris“ ir „laukiau tavęs visą gyvenimą“.

Turguose visų prekių kainos prasideda nuo mačiausiai 200 lirų, o tada jau pirkėjo miklumo reikalas, kiek sugebėsi  nusidėrėti. Ne turguje kainos iškart  bent dvigubai mažesnės, o ir ten dar reikia derėtis. Pas krepšių pardavėją paklausiau, gal atiduotų rankinę, kuri kainuoja 45 lyras, už 20 lyrų, please please sakau, čia dukrai lauktuvių. Jis purto galvą - pats gaunu už 23 lyras. Nusiderėjom iki 25.

Atskleisiu ir mėgstamiausią batų valytojų triuką.

Jus aplenkia labai skubantis, šepečiu, tepalais ir sulankstoma kėdute apsikrovęs vyrukas, staiga šepetys nudarda žemėn, o skubantysis nepastebi ir toliau skuba. Jūsų humanizmo spyruoklė suveikia ir šūktelėjate apie pamestą daiktą, tada atsisuka pilnas dėkingumo veidas, paspaudžia ranką ir, tuoj pat išsilankstęs kėdutę, prašo duoti jam koją. Na, jei jau taip nori atsidėkoti...Triukas tame, kad po minutės pašiūravimo jis pareikalauja 18 lirų, juk jis nežadėjo nieko dykai!  Perpratę šį triuką, išmokome „nepastebėti“, kai prie mūsų kojų krenta „pamesti“ šepečiai ir kiti įrankiai. Po kelių žingsnių, supratęs, kad turistai šįkart papuolė nejautrūs artimui, triukų meistrelis juos susirinks ir dairysis kitų...

Turkiukų verslas

Populiarus turkiškas vaikų žaidimas: gauja devynmečių vejasi pajudėjusį iš stotelės tramvajų, šoka ant jo šonų ir kabinasi rankom kojom už jo galo, per posūkį vos neišvirsdami į kelią, pilną ūžiančių pro šalį automobilių.

Taip ekstremaliai įveikę stotelę, jie vėl susitelkia darbui: visi nutūpia po vieną kas kur ant šaligatvių (prieš tai pasitiesę porą laikraščių), šalia nusimeta popierinių nosinių maišelį (vienas pokelis - lyra), o tada nutaiso pilną kančios ir ligotos bejėgystės veido išraišką bei panarina galvas, ištiesę purvinas nuo tramvajaus rankutes praeiviams. 

Kas nematė pirmos žaidimo dalies, duoda jiems smulkių ir neima nosinių.

Maistas

 Aišku, visų turkiškų maistų karalius – kebapas. Bet tai – visai ne tas kebapas, apie kurį vaikai svaigsta Šveicarijoje. Tai reiškia tiesiog keptą ant iešmo mėsą su įvairiomis salotomis.

Gausiai reklamuojamą sumuštinį su žuvim restorane prie Galatos tilto vienbalsiai pripažinom vertingu tik pažiūrėjimui. Nuo tilto smagiai matosi jo kėdės ir staliukai – didesnės ir mažesnės statinaitės, o linguojančiame nuo bangų laive įrengta virtuvė atvirame ore, kur iškepti sumuštiniai žonglieriškais judesiais permetami į krantinę. 

Turbūt skaniausi pietūs - krantinės restoranėlyje pas graiką prie žuvies turgaus. Puikus auksaspalvis sparas (dorade), lęšių sriuba ir pasakiška turkiška kava – stipri ir saldi. O vaizde pro langą į jūrą – šokinėjantys delfinai ir besisupantys žvejų laiveliai.

Čiajus – privaloma maistinės programos dalis. Jį siūlo visur ir visi po 1-2 liras. Vietoj alų siurbiančių vyriškių užeigose prie vaikiško dydžio staliukų sėdinėja čiajų gurkšnojantys rūkaliai, nes alkoholis draudžiamas mečečių pilname centre.

Turkiški saldumynai – tai riebalų ir cukraus bombos, nei iš tolo negalinčios prilygti subtiliems itališkiems ar prancūziškiems saldumynams. Nekalbant jau apie tai, kad juos sunku nusipirkti tik paragavimui, tenka ilgai aiškintis. O chalvos man apskritai nepardavė, nes norėjau per mažo gabaliuko (tik kumščio dydžio). „Nėra svorio“, pasakė ir ignoravo mano pakartotinus prašymus, turbūt tikėjosi, kad nusileisiu ir imsiu didžiulį gabalą. Jam nepavyko.

Grenadieriai

Bene nuostabiausia Stambulo detalė - zujantys „grenadieriai“ su pilnais granatų (turk.klb. grenade) vėžimėliais. Jie vietoje spaudžia sultis mechanine spaudykle ir pajuodusiais nuo sulčių pirštais pilsto į plastikines stiklinaites. Atokesnėse gatvelėse po vieną lirą už stiklinę, centrinėse gatvėse po 3, o turistų gausiai lankomose vietose – po 10 lirų.

Kiekvienai stiklinei prireikia dviejų nedidelių arba vieno didelio granato vaisiaus. Puikiai veikia, kai ima pribaiginėti nuovargis nuo kiauksinčių iš visų pusių prekiautojų.

Verta

Rekomenduoju prieš kelionę paskaityti neabejotinai geriausio turkų rašytojo Orhan Pamuk kūrybos, o jei rinktis vieną knygą, tuomet „ Istanbul—Memories and the City“, išleistą 2005 m. Miesto istorija ir stambuliečio tapatybė - insaiderio žvilgsniu padės perprasti šį kontrastų miestą.

 

Iš turistinių populiariųjų: Mėlynoji mečetė (Sultanahmet) ir požeminė vandens saugykla (Yerebatan Sarnici) – tai tikrai verti pamatyti žmonių rankų ir protų stebuklai. Kaip ir pavasarine gaiva kvepiantys rūmų parkai, nuo kalvelių žvelgiantys į jūrą. Su milžiniškais platanais, fontanėliais, švytinčiais saulėje baltai violetinių našlaičių ir krokų kilimais, čirškiančių žalių, ilgauodegių papūgų būriais, kovojančiais dėl vietos su varnom ir garniais. O kur dar galybės katinų, apglostančių kojas savo puriom uodegom...

Vyrams būtinai reikia apsilankyti pas turkų barzdaskutį, geriausia pas rekomenduotą jau prisijaukinto padavėjo. Nuotykis - garantuotas.

Išgirtasis Galata bokštas pasiekiamas, perėjus per remontininkų kvartalą, kur „kvepia“ varžtais, vamzdžiais, metalo dirbtuvėm, dūmais apsipylusiom mašinom ir gatvėm be perėjų... Užsikėlus viršun ir išvengus priekabių pasiūlymų nusifotografuoti su sultono arba jo žmonų blizgančiais apdarais, galima grožėtis Bosforu ir grožėtis kalneliais tolumoje, reiškiančius Azijos žemyną.

Pasivaikščioti po didįjį turgų (Grand Bazaar) ir prieskonių turgų (Kapali Carsi) verta tik tada, jei apėmė nenumaldomas noras ilgai ir nuobodžiai dėrėtis. Arba fotografuoti. Gražios skaros labai norėjau, tad teko aukoti dvi valandas, klausant prekeivių aikčiojimų, kaip „puikiai tinka ir šita skara, ir šita, o šitaaaa“, o paskui ilgai kartoti „per brangu“, kol kaina nukrito penkiskart, kaskart galutinai, ir tapo panaši į normalią tik jau "nueinant šalin".

Kas tikrai neverta nei sugaišto eilėse prie bilietų laiko, nei pinigų, tai skėrių turistų nutupėta Hagia Sophia, Dolmabahce rūmai ir kiti monstrai. Esant poreikiui tokio tipo statiniams, verčiau apsilankyti Vatikane.

Lengvai atpažinčiau Stambulą net užrištom akim – užuosčiau, pajusčiau ir išgirsčiau. Sunkūs rūkalų, išmetamų dujų, kepamos mėsos, šviežios ir nelabai žuvies kvapai, atmiešti senų kilimų ir jūrinės drėgmės aromatais, gerklingų balsų chaotiškas choras, bangų mūšą nustelbiantis žuvėdrų klyksmas ir beprotiškai važinėjančių mašinų žviegesys... Tai – Stambulas.