Pietūs tamsos pasaulyje

Blankiai apšviestame restorano priimamajame yra paliekama viskas, kas skleidžia šviesą: laikrodžiai, mobilūs telefonai, žiebtuvėliai ir kt. Tuomet atėjusieji prašomi sustoti „traukinuku“ - abejomis rankomis ant priešais stovinčio žmogaus pečių - ir aklos padavėjos įvedami pro storų, juodų užuolaidų koridorių į absoliučiai tamsią salę.

„Blinde Kuh“ (pažodžiui „akla karvė“) – tai vienas žinomiausių ir populiariausių Ciuricho (Šveicarija) restoranų, į kurį užsisakyti vietas tenka net kelis mėnesius iš anksto. Čia ateinama ne tik pavalgyti, bet ir pajusti aklųjų pasaulį, išbandyti savo sugebėjimus naudotis kitais pojūčiais nei regėjimas. Tradiciniame restorane valgome akimis, stebime aplinką ir aplinkinius. „Blinde Kuh“ – absoliuti tamsa, kai nematai net savo paties piršto, prikišto prie pat akių. Nematančių pasaulyje svarbiausi tampa klausa, lytėjimas, uoslė ir skonis.

Fone negroja jokia muzika, tik klega aplinkinių balsai. Jūs girdite kiekvieną kaimynų žodį apie jų šeimas, darbus ir laisvalaikius, ir jūsų pokalbius jie girdi taip pat, bet nei kiek nepergyvenate – jūs niekada jų neatpažinsite, kaip ir jie jūsų... O valgymo procese klausą staiga atrandate iš naujo - kaip skaniai kliuksi į taurę pilamas vynas, traška kepsnio plutelė, koks tirpstančių burnoje ledų garsas ir braškių sėklyčių čiužėjimas..
Maistas čia paprastas, meniu keičiamas kas savaitę. Trijų rūšių užkandžiai, trys karšti patiekalai ir keletas desertų. Jūs atpažįstate, kas patiekta jūsų lėkštėje tik iš maisto kvapo, skonio, struktūros ir palietimo. Tad etiketą galite kelioms valandom pamiršti. Naudotis šakute ir peiliu gali pasirodyti sudėtinga. Ir žinoma geriau būti pasipuošus ne baltais rūbais.
Padavėjai nepamojuosite ir nemirktelėsite: reikia šūktelėti vardu. Kad suprastumėte, kur ji šiuo metu yra, prie jų rūbų pririšti melodingi varpeliai. Padavėjos čia dirba aklos. Vienas iš 1999 m. atidaryto restorano tikslų ir buvo sukurti daugiau darbo vietų akliesiems. Tamsa – aklųjų pasaulis. Padavėjos laisvai manevruoja tarp stalų, dengia juos, pilsto gėrimus (jų kiekį taurėje nustato pasverdamos), patiekia maistą, nurenka indus ir nuramina supanikavusius lankytojus. Taip taip, šviesoje aklieji atrodo neįgalūs, tamsoje – tai mes esame tie, kurie turi problemų...
Šviežiems įsimylėjėliams čia puikios sąlygos įvairioms švelnumo apraiškoms, seniai vedusioms poroms – irgi, nes absoliučioje tamsoje net paprastas druskos perdavimas tampa erotišku. O ar pamenate, kada paskutinįkart sėdėjote prie pietų stalo susikabinę rankomis?

Šveicariškos skalbimo sistemos labirintai

Visus atklydusius į Šveicariją paprastai stipriai nustebina čia įprasta bendruomeninė skalbimo sistema. Kiekvieno nešiuolaikinės statybos daugiabučio rūsyje (o tokių didžioji dauguma, nes šveicarų namai kokybiški, patvarūs ir nepatyrę karų) yra įrengta skalbykla su keliom džiovinimo patalpom. Jomis naudojasi visos laiptinės gyventojai pagal iš anksto nustatytą grafiką arba į tam reikalui skirtą sąsiuvinuką iš anksto užsiregistruojant tam tikrą dieną tam tikrą valandą skalbti. Dažnas atvykėlis pasiklysta šio proceso organizavime.
Jei šeimoje visi dirbantys žmonės, jie gali skalbti tik vakarais ir savaitgaliais. Sekmadieniais, kaip šventą dieną, skalbti draudžiama. Šeštadienius ir vakarus senbuviai užsirezervuoja pusmečiui į priekį. Išeitis? Imti išeiginę dieną skalbimui arba prašyti arti gyvenančią nedirbančią draugę ar kaimynę, kad priimtų per savo skalbimo dieną papildomą tavo skalbinių porciją.
Atrodo problema turėtų atkristi, jei šeimoje yra nedirbantis ar nepilną savaitę dirbantis narys, ar ne? Irgi suklydote. Būna, kad grafikas nustato skalbimui tris dienas tik kas tris savaites. Taip taip, čia rimtai. Niekas šiais laikais jau nebežino, ką skalbti tris dienas ir kiek reikia turėti rūbų, kad tris savaites jų pakaktų, apie šeimas su mažais vaikais net nekalbu. Bet kažkada prieš turbūt šimtą metų, kai buvo skalbiama rankomis, buvo įvesta ši taisyklė ir nevalia jos keisti, nes tai reikštų griauti tradicijas. Taškas. Išeitis ta pati, kaip ir pirmuoju atveju. Kiekvienąkart eini pas kaimynę ir prašai „paskolinti“ jos dalį skalbimo dienos.
Bene labiausiai pasiseka tiems, kurių name nustatytas savaitinis grafikas, t.y. kiekvienas butas turi savo skalbimo dieną kartą per savaitę ar kas 10 dienų, priklausomai nuo gyventojų laiptinėje skaičiaus, paprastai jų būna 4-8.
Sakysit, anokia čia problema: nusiperki savo skalbimo mašiną ir skalbi kiek nori ir kada nori. Ir vėl klystat. Visų pirma, visi nuomojami butai turi pilnai sukomplektuotas virtuves bei vonias, todėl surasti jai vietą gali būti labai problematiška. Visų antra, džiovinti rūbus bute ar balkone draudžia bendrosios nuomos taisyklės.