Čigonų genocidas slegia šveicarų sąžinę

Kiekvienos tautos istorijoje rasime juodų dėmių. Indėnų genocidas slegia JAV, aborigenų – Australijos, žydų genocidas – nacių Vokietijos, lietuvių deportacijos – SSRS imperijos teisių perėmėjos Rusijos sąžines. Ne be dėmės ir garsėjanti demokratija bei humanitarine pagalba Šveicarijos Konfederacija.

Juodulio epocha siekia visai netolimus laikus: 1926 m. Šveicarijos vyriausybė patvirtino ir finansavo vaikų teisių gynimo organizacijos „Pro Juventute“ projektą „Vieškelių vaikai“ („Kinder der Landstrasse“).

Projekto tikslas - suteikti Šveicarijoje gyvenančių čigonų vaikams „normalų“ gyvenimą, nes klajokliškas gyvenimo būdas projekto autorių buvo įvardytas kaip „pavojinga liga“. Todėl nebuvo kito kelio, kaip suardyti šias „nesveikas“ šeimas.

Beveik 50 metų trukusio projekto metu policija sistemingai ir masiškai, be perspėjimų, iš čigonų šeimų atiminėjo kūdikius ir vaikus, perduodama juos „Pro Juventute“ organizacijos globos namams. Apie du tūkstančiai čigoniukų pakeistais vardais atsidūrė vaikų namuose arba įtėvių šeimose.

Vėliau buvo atskleista ir tai, kad su „priglobtais“ čigonų vaikais buvo atliekami ir įvairūs moksliniai eksperimentai.

Tikriesiems tėvams buvo ne tik atimta teisė žinoti, kur išvežti jų vaikai, bet net ir draudžiama apie tai klausti, už tai grėsė kalėjimas.

1972 metais, po beveik pusės šimtmečio šveicarų žiniasklaida atskleidė žiaurias projekto „Vieškelių vaikai“ detales, sukeldama visuotinį šveicarų tautos pasipiktinimą. Po metų – 1973-iaisiais - projektas buvo sustabdytas ir šalies vyriausybė pripažino, kad šis projektas yra „tragiškas mažumos, kurios gyvenimo būdas skiriasi nuo daugumos, diskriminacijos pavyzdys“.

Čigonų buvo oficialiai atsiprašyta, bet, anot oficialios statistikos, dar iki pat 1988-ųjų šimtai jų vaikų buvo pavieniais atvejais atskiriami nuo tėvų.

Per pusę amžiaus dalis nukentėjusiųjų spėjo užaugti ir numirti, taip ir nesupratę, kodėl vaikystėje buvo grubiai atimti iš mylinčios mamytės glėbio. Kiti iki šiol kovoja už teisę sužinoti savo tikrųjų tėvų pavardes.

1999 m. Šveicarijos prezidentė Ruth Dreifuss pateikė parlamentui pasiūlymą paviešinti nukentėjusių čigonų tautybės žmonių bylų dokumentus, kaip kad šviesą išvydo Antro pasaulinio karo laikų dokumentai apie žydų sąskaitas bankuose.

Pasiūlymas buvo atmestas.

Šiuo metu čigonų mažumą Šveicarijoje sudaro apie 35 tūkst. gyventojų, iš jų apie 5 tūkst. laikosi savo tradicinio gyvenimo būdo.

Jų karavanai, pilni basų, linksmų vaikučių bei gyvūnų, keliauja iš vienos šalies vietos į kitą, apsistodami ilgėliau tik šaltuoju metų laiku. Policija jų nebesivaiko, o vietinės mokyklos atsiunčia tiesiai į taborą pakvietimus vaikams palankyti mokyklą, o taborui vėl patraukus į kelią – specialaus kurso, pritaikytų savarankiškam mokymuisi, knygų siuntas.

Tuo metu vaikų teisių gynimo organizacija „Pro Juventute“ ir toliau rūpinasi vaikų teisėmis, remdamasi šūkiu „Apsaugoti Šveicarijos vaikus nuo apleidimo ir valkatavimo pavojų“.

lrytas.lt