Šveicarijos milijonieriai labiausiai vertina kuklumą

Ciuricho spauda entuziastingai aptarinėja akiplėšišką Rusijos oligarcho Vasilijaus Anisimovo nekuklumą. Auksiniame Ciuricho ežero krante, taip pavadintame dėl tankiausios šalyje milijonierių koncentracijos, rusas statosi 30 mln. Šveicarijos frankų (66 mln. litų) vertės vilą. 5 tūkst. kv. metrų sklypas Kiusnachte su prabangia vila, milžiniška oranžerija, stogo terasa, dviejų aukštų svečių namu, o taip pat sveikatingumo parku ir 25 m ilgio baseinu, laikomas brangiausiu auksiniame Ciuricho ežero krante.

Vietiniams turtuoliams ji kaip krislas akyje. „Be skonio ir snobiška; fabrikas, o ne vila. Tai eilinį kartą parodo, kad tas, kuris turi pinigų, nebūtinai turi ir skonį“, - spaudoje cituojami rusų milijardieriaus kaimynai. Tarp jų - vokiečių pieno pramonės baronas Theo Mülleris, JAV roko dievaitė Tina Turner, austrų muzikas Udo Jürgensas.

Dauguma auksinio kranto gyventojų pageidauja išlikti anonimais. Todėl, kad Šveicarijoje geras tonas reikalauja neviešinti savo turtų ir statuso.

Pagal 2008 metų statistinius duomenis, kas ketvirtas šveicaras – milijonierius. Bet nepatikliai apsižvalgau aplinkui finansinės šalies sostinės Ciuricho gatvėje ir stebiuosi: kur gi tada galybės limuzinų ir sportinių ferarių, kur tos briliantais apsagstytos moterys „Dior“ suknelėmis ir šinšilų kailiniais, orūs vyriškiai, pasipuošę „Prada“ kostiumais ir elitiniais „Rolex“ laikrodžiais?

Pavartau miesto spaudą – ir vėl nustembu: kur narciziški straipsniai apie egzotiškus šveicarų namų-pilių interjerus, prašmatnias garsenybių puotas? Akivaizdu, kad bulvarinei žiniasklaidai šioje šalyje sunku - tenka apsiriboti užsienio įžymybių nuotykiais bei užsienyje gyvenančių tautiečių sėkmės istorijomis.

Tad kur slepiasi tie 23 proc. šalies gyventojų sudarantys milijonieriai? Atsakymas paprastas – tarp mūsų. Šveicarų finansinės aristokratijos atstovai laikosi svarbiausio tautai gyvenimo būdo principo – neišsiskirti iš kitų.

Jų mūrai - iš išorės pilki, nekrentantys į akis, ir tik aukštos sodo tvoros leidžia spėlioti apie juose įrengtas prabangias bibliotekas, antikvarinius baldus, milijonų vertės paveikslus, šokių ir kino sales, SPA centrus ir baseinus vidiniuose kiemuose bei kerintį gamtovaizdį iš saulėtų egzotiškais medžiais apsodintų terasų.

Jie perka kostiumus ne iš „Prada“ ar „Gucci“, o Londono prekybos centruose „nuo pakabos“. Šveicariško elito laikrodžiai gaminami pagal specialius užsakymus, bet jų išvaizda tokia nekrintanti į akis, kad atpažįstami tik pagal slaptus ženklus, parodančiais šeimininko statusą vien tik savam ratui.

Pietums šalies milijonieriai mėgsta nusipirkti sumuštinį ar salotų artimiausiame prekybos centre ir skaniai jį suvalgyti ant suoliuko turistų, studentų ir balandžių pilnoje miesto aikštėje.

Jų automobilis dažniausiai senas, niekuo neišsiskiriantis „Mercedes“, bet po jo kapotu slepiasi galingo sportinio automobilio variklis. Jie mėgaujasi galimybe spūstelėti greičio pedalą ir šauti į priekį kaip raketa, bet ja nepasinaudoja - tvarkingai važiuoja kolonoje. Ir tik jam stovint priešais raudoną šviesoforo signalą, patyręs automobilių ekspertas gali pajusti, kokia tauri širdis plaka šio užsimaskavusio seno aparato krūtinėje.

Geras skonis – tai kuklumas, įsitikinę Šveicarijos šalies turtuoliai. Tad nenustebkite, jei vaikščiodami Ciuriche prisėsite pievelėje prie ežero atsipūsti šalia besišypsančio pusamžio vyriškio, maitinančio antis bandelės trupiniais, o jis pasirodys esąs vienas iš tų auksinio kranto milijonierių, kuriam, anot čia populiaraus posakio, pinigai gerai tik tol, kol sugebi džiaugtis tais dalykais, kurių už jokius pinigus nenusipirksi.

lrytas.lt